įvelti

1 įvélti, į̃velia, įvė́lė Rtr, DŽ¹, KŽ 1. tr. taršant, šiaušiant įkišti (pirštus, rankas), sugriebti: Įvélti pirštus į plaukus kam NdŽ. | refl. tr., intr.: Vaikai įsivėlę rankas į tankias garbanas rš. Andriaus pirštai tebebuvo į jo gerbenę įsivėlę rš. 2. tr. NdŽ pakankamai suvelti: Gerai įvéltas milas Š. ║ kietai suvelti: Minkšti veilokai, neinveltì Klt. Jei [veltinius] apsiūti skyrė oda ar įmauti į batus, tai vėlė laisvai, o jei tiesiog nešioti, įveldavo labai kietai LEXXXIII337. 3. tr. DŽ¹ padaryti, kad įsikabintų, priliptų, veliant įraizgyti (į plaukus, vilną, linus): Vieni šoko, kiti dainavo, o kiti iš patamsių mėtėsi varnalėšų kibiais, taikydami įvelti kam į kudlas M.Katil. | refl. Š, BzF196, KŽ, Rm: Kibis, dagys įsivė́lė į drabužius, į plaukus J. Įsivė́lė plaukuos bitė ir kad ėmė birbt Sb. Šikšnysparnis į plaukus įsìvela Rsn. Insivel̃s in plaukus šikšnosparnis Mrc. Insvė́lė plaukuosna ar vobalas koks Klt. Jis buvo naginėtas, su trumpais palopytais kailiniukais, rusvuose ūsuose įsivėlę keletas šiaudgalių J.Avyž. | Vilnos išplautos, bijau, kad kandys neįsivel̃t PnmR. ^ Įsivėlė … kaip žvirblis į barzdą TP1881,34. Įsivė́lė kaip vištytis į pakulas Sd. Ak, kad tu nueitum laukų laukuosan, ką tu insvė́lei mano plaukuosan Plš. ║ refl. patekti, įkliūti, įstrigti: Kritau, į tokias trepes įsivė́lė koja i nutratinau (nusilaužiau) Yl. Kaip lipo, ir įsivė́lė į tą torą dratinę Všv. Tame pačiame pavadyje arklys buvo įsivėlęs, įkėlęs koją į patį pavadį ir nesidavė sugaunamas J.Sav. Jis (ūsorius) įsìvelia į tinklą ir išeina iš tinklo: išmuša, prasiardo LKT192(Zp). Ir menkė kartais įsìvela į tinklą Plng. Kažin kaip įsivė́lė cibukas į tą rankovę Varn. | Tai dirsė įsivė́lusi (įsimaišiusi) [į gerą sėklą], tai vikis Užv. ║ refl. įsikibti: Įsìvela [vaikas] į sijoną, nepaleida: veskias aną Krš. Vaikas įsivėlė rankiūkštėmis į jos sijoną rš. Šunies ir aš bijau – kitą kartą yr įsivė́lęs į padelkas i pradrėskęs koją, ta jau dabar bijau Sd. ║ refl. prk. įkyriai prikibti: Įsivė́lė į muni, šnekina, klausinė[ja] Krš. Įsivė́lė [vaikas] į motyną, nupirk tą, nupirk tą Krš. Tas Jonis įsivė́lė (įsimylėjo) į aną Krš. 4. refl. prk. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Vėžys įsivė́lė: viską reiks palikt Vdžg. Tai seseriai įsivėlė kaltūnas Smln. Įsivėlė kaltūnai Rp. | Insìvelia galvon koks neramumas Aln. 5. tr. KŽ, Sd, Kal prk. įtraukti, įpainioti: Į bėdą įvelti ŠT339. Tu muni gali įvélti kur Vn. Įvė́lė ta boba muni į plepalus Krš. Ar tavi kas įvéls į partiją, a stosi? Rdn. Sako, tu neįvélk tą vaiką kur norintais Žeml. Jeib jie kokį demokrotą į jo vietą įveltų BzF196. Manęs tu nebeįvelsi į savo pinkles I.Simon. | Pirmininką norėjo į laikraščius įvélti (įrašyti) Pj. ^ Saldūs girklai peklon įvelia SE141. | refl. KŽ, Šts, Akn, Dv: A tat gražiai vyruo įsivélti į bobų reikalus? Krš. Jauni į biznius įsivė́lę, nebnora dirbti Krš. Aš vėl įsivélsiu į tas statybas! Snt. Nesakyk, nenoriu insivélt in kokius pletkus Pv. Buvo į politiką įsivė́lęs Rg. Insvė́lė merga pati nežino kur Klt. XVII a. pabaigoje, kai Lietuvos feodalai buvo įsivėlę į karus, Vilniaus magistratas rūpinosi išsaugoti miesto įtvirtinimus rš. Kaipo atskirų luomų ypatos, moters ne sykį gali ir tarp savęs įsivelti į kovą Pt. Kas jau taip labai nori į teismus įsivelti! I.Simon. Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo patsai nežinodamas ko Vd. Daktaras buvo įsivėlęs į politinę kovą ir toje kovoje vos galvos nepadėjo K.Bor. ^ Tuoj įsìveli kai utėlė į baroną (į avino kailį), tave tąso paskui Snt. 6. tr. prk. padaryti ką negera: Klaidą rašinyje įvélti DŽ². O jeigu pats dėl kažko esi kaltas, jei bent menkiausią klaidelę įvėlei, kuri statybos metu išryškėjo? rš. 7. tr. Š, KŽ, LTR(Žg) ką sunkų įkelti, įnešti, įversti, įmesti: Matei, kokį akmenį invė́lė vežiman Str. Kur tę tokį stalą invélsi salėn Db. Akmenį par langą invė́lė Akn. Akmenas invéltas terpežin, kad [kopūstų] galvos būtų kietos (priet.) Žl. Visi didžiu dyvu dyvijos, kaip galėjo meistras išlipti iš teip aukšto bokšto ir kaip galėjo savo pačią įvelti BsPII21(Varn). | Nesmaudai saulei nusėdus – nelabasis gylėn įvel̃s (įtrauks) Dglš. Jaunamartės kuperin ir akmenį iñvelia Srj. Įvéldavo akminų į drobę, apgaudavo [kraitvežius] Žg. | refl. tr. KŽ: Įsivė́lė bernas ratuosna maišą rugių Š. ║ Rtr įridenti. | refl. Rtr. ║ tr., intr. ko daug pridėti: Kad anvė́liau kvorbos, tai net kaip debesis išejo Glv. Trąšom invė́lė labiausia dirvą Dglš. ║ Pn prk. įduoti, įbrukti: Kokią tūkstantę įvė́lė dėl mašinikės, o nesutaisė kaip reik Krš. Būdavo, kai važiuodavai, lašinių invéldavau Dbk. Sulyg pamatysiu Jonuką nebesunyksiant, tuojau įvelsiu Pempei bent porą šimtų Blv. 8. intr. įkirsti, primušti: Aš vakar savo sūnu kap invė́liau žagaru, tai nor bus ne tokis išsivertęs Pls. 9. refl. [i]įeiti, įlįsti, įsibrauti: Ansvė́lė kambarin su kašiku Vdšk. Mat vištų pulkan jau buvo įsivė́lus [lapė] Slm. Tai įsivėlė! Kaip maišas V.Krėv. | Niaugi anys būtų įsivė́lę (įbridę) vandenin? Akn. | [Vėjas] visur įlenda, įeiti, įsivelia, vis jam nusilenkia SE120. Atšovus velkę smuko pro tarpkojį katė, ir šalto, traškaus oro blūškis nuliežė veidą ir įsivėlė užantin M.Katil. Anas (arklys) ir vėl paskočioja in kito šono, tai ir vėlei kap insìvelia trąšosna, oi oi Dv. ║ aplipti nešvarumais: Visos kašelės purvynan insvė́lę [kasant bulves] Dglš. ║ išsitepti: Ar tu negali kačia akių praplaut, eini pas stalą insivė́lęs kap paršas Arm. Ana vis insivė́lę ir insivė́lę kap pateplia Dv. ║ įklimpti: Insvė́lę su mašina pusnioj pijokai Klt. 10. refl. įsivolioti: Insvė́lus laškon i guli Klt. Insvė́lęs samanykščioj [briedis] Klt. 11. refl. apsirengti (storais, šiltais drabužiais), įsirengti: Kutroj (žieminiu paltu) insvė́lus Dglš. Šitep įsivė́lęs galì net Amerikon važiuot – nesušalsi Vdš. 12. refl. Ut, An prk. nutukti, sustorėti: Insvė́lus boba Dglš. Insvė́lė ir andarokan nebepareina Ktk. Pagyveno an geros duonos, tai i ansvė́lė Ml. Graži merga, matai, kokia insvė́lus Aln. Insvė́lus boba mėson Klt. Insvė́lęs lašiniuos, nepaskrutina Švnč. Ana karves gano, tai pati ansvė́lus, da i pinigų turi Švnč. Insvė́lęs lašiniuos kaip telius Slk. Nu ir insvė́lus jūs telyčia Ktk. Katinas ansvė́lė, drybso i drybso Tr. | Šikna tik insìvelia in rudenio Aln.

◊ į čiùprą įsivélti imti mušti: Nelauk, kol įsivelsiu į čiuprą Up. Atsikėlė [Petriukas] nuo žemės ir nesitikėjusiam Stepui įsivėlė į čiuprą LzP. Palauk, įsivélsu aš tau į čiùprą End.

į (kieno) gálvas įsivélti priklausyti (nuo ko): Aš vienas teturiu galvą, o kiti visi į pačių galvas įsivėlę. Pačios perka, pačios parduoda Žem.

×į kaltū̃ną įsivélti prikibti, reikalauti vesti: Neprasidėk, sakau, įsivéls tokia pludungė tau į kaltū̃ną Krš.

į kauzūrùs (×į kudlàs Slnt) įsivélti imti mušti: Tylėk nesisprečijęs, o įsivélsu į kauzūrùs! Plt. Juozas tad galėjo nors į kauzūrus įsivelti Žem. Tam aš dar įsìvelu į kudlàs, jei gera (geria) Rdn. Būt bobai in kudlàs insvė́lus, – vaiko tik nesumaigė Slk.

į kùprą įvélti primušti: Pusę barzdos man išplėšė, o kiek į kuprą įvėlė rš.

×į padélkas įsivélti priklausyti nuo ko: Kaip man rodos, aš vienas teturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs, – o visi kiti į pačių padelkas įsivėlę Žem.

į pláukus įsivélti primušti; prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivélsiu į pláukus, tai žinosi! Jnš. Įsivė́lė tau mergos į pláukus – neužvadžiosi anų Krš.

į skreĩtą įsivélti prigauti (merginą): Buvo į skreĩtą įsivė́lęs Šts.

×į skū̃rą įvélti primušti: Gal tau gerokai močia skūrõn invė́lė? Km.

\ velti; apvelti; atvelti; davelti; įvelti; papaįsivelti; išvelti; nuvelti; pavelti; parvelti; pervelti; pravelti; privelti; razvelti; suvelti; užvelti